Popiežius Pranciškus Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmės Mišiose šv. Petro bazilikoje kvietė išpažinti tiesą, jog Marija – Šventoji Dievo Motina. Šventosios Dievo Motinos šventė primena, jog nesame našlaičiai, turime Motiną. Marija yra moteris, kuri savo širdyje saugoja Dievo perėjimą į savo tautos gyvenimą. Ji savo įsčiose klausosi Sūnaus širdies plakimo ir visam gyvenimui atranda Dievo pulsavimą žmonijos istorijoje. Marijoje amžinasis Žodis ne tik tampa kūnu, bet ir atpažįsta Dievo motinišką švelnumą, su Marija Dievas-Kūdikis išmoksta įsiklausyti į pažadėtosios tautos troškimus, džiaugsmus ir viltis. Su ja atranda save kaip ištikimos Dievo tautos Sūnų.
Marija atidžiai saugoja savo Sūnaus gyvenimą ir misiją ir visa ką jis myli. Apsaugojusi pirmykštę krikščionių bendruomenę išmoko būti minios motina, sėdama viltį. Šią tiesą liudija pamaldumas į Mariją, daugybė šventovių ir koplyčių atokiausiose vietose, jos atvaizdai žmonių namuose. Marija paskleidė motinišką jautrumą, apgaubiantį sunkumuose, leidžiantį, kad niekas negalėtų užgesinti Bažnyčioje jos Sūnaus pradėtą švelnumo revoliuciją. Ten, kur yra motina, yra švelnumas. Marija savo motinyste parodo, kad nuolankumas ir švelnumas nėra silpnųjų, o stipriųjų dorybė.
Motinos yra stipriausiais priešnuodis prieš mūsų individualizmo ir egoizmo polinkį, mūsų užsisklendimą ir apatiją. Visuomenė be motinų būtų ne tik šalta, o beširdė visuomenė, praradusi „šeimos skonį“. Visuomenė be motinų būtų visuomenė be atjautos, užleidžianti vietą apskaičiavimams ir spekuliavimui. Nes motinos net didžiausių sunkumų valandomis moka liudyti švelnumą, besąlyginį pasiaukojimą ir vilties galią.
Pradėti metus atmenant Dievo gerumą Marijos ir Bažnyčios motiniškame veide, kaip ir mūsų motinų veide, mus apsaugoja nuo graužiančios „dvasinės našlaitystės“ ligos, našlaitystės, kuri ištinka sielą kai pasijunta esanti be motinos ir jai trūksta Dievo švelnumo; našlaitystės, kurią pajuntame kai mumyse užgęsta priklausymo šeimai, tautai, žemei ir mūsų Dievui jausmas; našlaitystės, kuri randa vietos narciziškoje širdyje, mokančiai matyti tik save ir savo interesus, kuri auga kai užmirštame, kad gyvenimas yra dovana, kurią gavome iš kitų ir kad esame raginami dalytis ja mūsų bendruose namuose.
Dėl šios dvasinės našlaitystės Kainas ištarė „Argi aš esu savo brolio sargas?“. Tokia dvasinė našlaitystė yra sielą tyliai alinantis ir ardantis vėžys. Taip mes degraduojame, nes niekas mums nepriklauso ir mes niekam nepriklausom: smukdau žemę, kitus, nes ne man priklauso, smukdau Dievą, nes jam nepriklausau. Vienijančių ryšių netekimas didina našlaitystės jausmą, o kartu tuštumą ir vienišumą. Fizinio ryšio netekimas sukietina mūsų širdis taip, kad ji negeba patirti švelnumo ir žavesio, gailėjimosi ir atjautos. Dėl dvasinės našlaitystės užmirštame ką reiškia būti sūnumis, anūkais, tėvais, seneliais, draugais, tikinčiaisiais.
Švęsti Dievo Motinos iškilmę leidžia džiaugtis jausmu, kad esame tauta, kad esame priklausomi, kad tik bendruomenėje ir šeimoje žmonės gali patirti jausmą ir šilumą, dėka kurių galime mokytis kaip augti žmogiškai, o ne kaip daiktai, kviečiami „vartoti“ ir „būti suvartojamais“. Švęsti Dievo Motinos iškilmę primena, kad nesame mainų prekės arba informacijos receptorių taškai. Esame Dievo vaikai, šeima ir tauta. Švęsti Dievo Motinos iškilmę verčia kurti ir saugoti bendras erdves, suteikiančias priklausymo jausmą, leidžiančias jaustis mieste kaip namie ir bendruomenėje, kuri vienija ir palaiko.
Jėzus Kristus ant kryžiaus, savo gyvenimo didžiausio pasiaukojimu akimirksniu nenorėjo sau pasilaikyti nieko: paaukodamas gyvybę mums atidavė savo Motiną. Jis sakė Marijai: štai tavo sūnus, štai tavo sūnūs. Ir mes norim priimti ją į savo namus, norim pamatyti Marijos motinišką žvilgsnį; jis išlaisvina iš našlaitystės, primena, kad esame broliai: kad aš tau priklausau ir tu man priklausai: primena, kad turim išmokti kaip rūpintis gyvenimu tokiu pat būdu ir su tokiu pat švelnumu kaip Marija, sėjant viltį, priklausymą, brolystę.
Švęsti Dievo Motinos iškilmę primena, kad turime Motina, nesame našlaičiai! Kartu išpažinkime šią tiesą, sakė popiežius Pranciškus homilijos pabaigoje pakvietęs Mišių dalyvius atsistojus pakartoti tris kartus Efeso tikinčiųjų pavyzdžiu: Šventoji Dievo Motina! Šventoji Dievo Motina! Šventoji Dievo Motina!(Vatikano radijas)
Popiežius Pranciškus - AP
